Vietinis vandentiekis – gręžinys ar šulinys?

Jei arti sklypo nėra miesto vandentiekio tinklų, teks įrengti vietinį. Jei pakanka gruntinio vandens, galima apsieiti su šuliniu, tačiau norint švaraus, giluminio vandens, be gręžinio – nė iš vietos.

Švarų ir kokybišką vandenį užtikrina gręžiniai, iš kurių namus pasiekia požeminis geriamasis (spūdinis) vanduo. Kai gręžiniu prasimušama pro vandeniui atsparius sluoksnius (vadinamąsias vandensparas), pasiekiamas gelminis vanduo. Vanduo iš žemės gelmių, priešingai nei gruntinis, pasiekiamas kasant šulinį, neužterštas bakterijomis, yra be kenksmingų nitritų ir jų priemaišų. Tokiame vandenyje dažnai būna daugiau geležies, jis esti kietesnis, bet tai galima pašalinti vandens valymo filtrais. Mažiausias gylis, kur aptinkama požeminio geriamojo vandens, vidutiniškai siekia apie 30 m. Labai reta, kad spūdinis vanduo būtų aptiktas 20 m gylyje. Giliausiai Vilniuje požeminio geriamojo vandens yra prie Naujosios Vilnios, Dvarčionių, Pavilnio, Nemėžio, ten spūdinis vanduo glūdi 120–140 m gylyje. Tiksliai gylį galima nustatyti tik atlikus bandomąjį gręžinį. Gręžinio kaina paprastai priklauso nuo jo gylio – kuo giliau, tuo brangiau. Kainą lemia ir gręžinio tipas, naudojami vamzdžiai, filtras.

Įrengimas ir eksploatacija

Šiuolaikiniams gręžiniams įrengti naudojami plastikiniai arba nerūdijančiojo plieno vamzdžiai ir filtrai. Filtro skersmuo smėlio gruntuose neturėtų būti mažesnis kaip 125/140 mm. Už filtro ertmė užpildoma ne mažiau kaip 5–10 cm storio plautu frakciniu smėliu ir žvyru. Įrengiant gręžinį svarbiausia, kad naudojamas geriamojo vandens sluoksnis būtų kokybiškai izoliuotas nuo paviršinio bei gruntinio vandens, kad pastarieji į jį neprasiskverbtų. Taip pat svarbu apsaugoti tam tikru sluoksniu filtrą, kad į jį nepatektų smėlio. Po žeme vandentiekio vamzdžius, jungiančius namą ir gręžinį, reikia įkasti žemiau įšalo zonos. Lietuvoje ši zona laikoma 130–150 cm, bet paprastai vamzdžiai klojami giliau – 170–180 cm gylyje. Pageidautina, kad vandens tiekimo vamzdis po žeme būtų įleistas į apsauginį, storesnio skersmens vamzdį. Prieš pradedant naudoti gręžinį ir sujungiant su vandentiekio sistema, jį reikia išpumpuoti. Ką tik įrengtam gręžiniui išsiurbti patartina naudoti galingesnį siurblį už tą, kuris bus naudojamas vėliau. Tada mažiau tikėtina, kad į filtrą ir vandentiekio sistemą bus įsiurbta smėlio. Gręžinio naudojimo laikas priklauso nuo to, ar kokybiškai gręžinys padarytas ir kokios medžiagos buvo naudotos. Kokybiškas gręžinys gali tarnauti 25–30 metų. Gręžinio naudojimo metu, kai išsiurbiama gerokai mažiau vandens arba kai į vandentiekio sistemą ima patekti smėlio, rekomenduojama atlikti jo kapitalinį remontą. Vandentiekininkai pataria remontuoti gręžinį tuomet, kai išsiurbiamo vandens sumažėja dvigubai. Remontuojant gręžinį svarbiausias darbas – iš dugno ištraukti senąjį filtrą ir įmontuoti naują. Šiuolaikiškuose gręžiniuose rekomenduojama naudoti plastikinius filtrus, nes jie ilgiau tarnauja už metalinius. Jei statyba užtruko, o gręžinį įsirengėte geru pusmečiu anksčiau, prieš naudodami šiek tiek vandens nuleiskite. Taip išsivalys gręžinio dugnas ir neužsiterš vandentiekio sistemos. Kol įrengtas gręžinys dar nesujungtas su sistema, rekomenduojama jį užsandarinti, hermetizuoti gręžinio žiotis, kad gręžinys neužsiterštų.

Reglamentai

Gręžinys arba šulinys sklype turi būti numatyti sklypo projekte ir įrengti pagal savivaldybės išduotas technines sąlygas. Nepamirškite iš gręžinį įrengiančios bendrovės pareikalauti gręžinio paso, nes be jo negalėsite gręžinio įteisinti. Jei šalia jūsų sklypo yra miesto vandentiekio tinklai, leidimas įsirengti gręžinį jums gali nebūti suteiktas. Net jei vandentiekio vandenyje, kuris pasiekia jūsų sklypą, būtų viršytos geležies ar kitokio užterštumo normos, jums bus sunku gauti leidimą kasti gręžinį.

Švarų ir kokybišką vandenį užtikrina gręžiniai, iš kurių namus pasiekia požeminis geriamasis vanduo.

ŠULINIAI

  • Kai gruntinis vanduo yra negiliai (10–15 m), galima išsikasti šulinį, tačiau didžiojoje jų dalyje vanduo yra bakteriologiškai ir chemiškai (nitratai, nitritai) užterštas, todėl netinkamas vartoti. Iš šulinio į vandentiekio sistemą teka gruntinis vanduo, jei jo bakteriologinis ir cheminis užterštumas neviršija leistinų normų, tokį vandenį galima vartoti. Gruntinio vandens kokybė gali greitai keistis, nes jo užterštumas priklauso ne tik nuo jūsų sklypo ribose esančios taršos, bet ir aplinkinių sklypų taršos.
  • Įrengiant šulinį labai svarbu, kad jo sienos būtų sandarios ir gerai saugotų vandenį nuo taršos paviršiniais nutekamaisiais vandenimis. Populiariausias būdas montuojant šulinį yra įkasti betoninius rentinius (žiedus arba pusžiedžius). Kai pirmasis žiedas įleidžiamas į duobę, tiksliai atitinkančią išorinį žiedo skersmenį, ant jo statomas kitas žiedas. Betono žiedai ir pusžiedžiai leidžiami į žemę tol, kol pasiekiamas gruntinis vanduo, įgilinant apie 1 m. Geriausiai kasti, kai vandens lygis žemiausias – vasarą.
  • Šulinio viršus turi būti iškeltas virš žemės paviršiaus ne mažiau kaip 0,8 m, o aplink šulinį reikėtų suplūkti storą molio, riebaus priemolio arba kitos, vandeniui nelaidžios medžiagos 1 m pločio ir 2 m gylio sluoksnį. Virš šio sluoksnio turi būti nuogrinda.
  • Kai šuliniu jau naudojamasi, patartina bent kartą per metus, po atlydžio, daryti jo arba negilaus gręžinio vandens tyrimus. Vandens užterštumas paprastai padidėja per pavasario polaidžius ir lietingąjį sezoną.

 

    Leave Your Comment Here